Gimtadienis, kalėdos ar naujieji metai – tai mums jau įprastomis tapusios kasmetinės šventės. Draugų susibūrimai, dovanos ir sveikinimai – tai dalykai, tapę jau įprastais švenčių metu. Vis dėlto, kiek pasigilinus į šią temą kyla kiek keistokas, tačiau akivaizdaus atsakymo nepateikiantis klausimas – kodėl žmonės sveikina vienas kitą?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog šio klausimo atsakymo paieškoms net nederėtų švaistyti laiko. Vis dėlto, nebeaktualus klausimas yra tas, į kurį atsakymą jau turime, tad atsakyti sau kodėl žmonės sveikina vienas kitą vertėtų. Visgi, kodėl? Iš kur kilo ši tradicija ir koks jos tikslas?
Vieni kitus žmonės sveikino jau nuo senovės. Parnešus į kaimą stambų laimikį, vyrai puldavo sveikinti medžiotoją, o laimėjus karą, generolas sulaukdavo šlovės ir sveikinimų iš visos tautos. Vis dėlto, kodėl tai buvo daroma? Tais laikais, viskas buvo paremta jausmais, materialumas dar nebuvo įsišaknijęs į žmonių pasąmones, tad šis procesas būdavo atliekamas siekiant atiduoti pagarbą kažką atlikusiam žmogui. Vis dėlto, ar ir šiais laikais tai vyksta dėl tų pačių priežasčių?
Bendraujant su šiuolaikiniais žmonėmis galima pastebėti tendenciją, kad žmonėse pradedant 20-uoju amžiumi pradėjo daugėti pasalūniškumo bei savanaudiškumo. Žmonės dažniausiai sveikina tiesiog dėl nusistovėjusio reflekso, tačiau verta paminėti ir faktą, jog vis daugiau žmonių net nepasveikina kolegos ar draugo jam kažką pasiekus dėl paprasčiausio pavydo. Būtent dėl šių, žmonių pasąmonėje iškilusių būdo bruožų nuoširdžių sveikinimų žmonių santykiuose atsiranda vis rečiau ir rečiau.
Viską sudėjus, ar galime atsakyti į pagrindinį straipsnio klausimą? Faktas jog, galime – iš pagarbos, tačiau šis paaiškinimas šimtu procentų tinka tik senovėje gyvenusiems žmonėms. Per pastaruosius porą šimtų metų žmonėse pradėjo trūkti žmogiškumo, o žmonių vidų pradėjo okupuoti savanaudiškumas bei vis didėjanti tarpusavio konkurencija, tad jei kalbėtume būtent apie šias dienas, žmonės veikiausiai sveikina vienas kitą tik dėl įsisenėjusio reflekso. Esu tikras, jog jei nepasveikinimas nebūtų laikomas kaip akivaizdus nesavanaudiškumo ar nepagarbos požymis, to šiuolaikiniai žmonės tiesiog nebedarytų.
